O spalvotoji knygele,

vesk mane į savo šalį,

savo šalį stebuklingą,

kur žiedais į žemę sninga,

kur žvaigždėm į žemę lyja

O dangus tai lino laukas,

o po langu pinavijai

gieda strazdas. Aukso plaukus

prasiskleidus, basakojė

bėga vasara žolynais,

parugėm ir avietojais.

Paukščio snapą sidabrinį

sergsti medis, žvėrys šneka,

o širdelė mano plaka...

Tavo lapai – tai sparneliai,

imk mane į savo šalį.

J . D e g u t y tė

Šuniukas Vincas kviečia dėlioti dėliones ir rinkti taškus

http://geronimostilton.com.cdn-immedia.it/upload/assets/files/LT,102,-1,4532/12731.png

KARALIŠKŲ NAMŲ KŪRIMAS

Seniai seniai, kai dar niekas nieko nežinojo apie oro kondicionierius, gyveno princas ir princesė. Princas Karštuolis buvo iš Liepsnojančios Saulės šalies, kur saulės spinduliai taip smarkiai įkaitindavo žemę,  jog turėdavai visą laiką šokinėti, kad nenusviltum kojų. Laimei, princas Karštuolis dažniausiai jodinėdavo ant savo kupranugarės Pūslelės, taigi jo karališkos kojos retai liesdavo žemę.

Princesė Speiguolė gyveno Šaltojoje karalystėje, kur netgi pačiomis šilčiausiomis dienomis jos kambarinės rūmuose dėvėdavo storiausius vilnonius megztinius. Du auksiniai ritryveriai, Snieguolė ir Varveklis visur ir visada lydėdavo princesę.

Kai princui Karštuoliui ir princesei Speiguolei abiems suėjo po 20 metų, jų tėvai išsiuntė juos mokytis į karališkąją akademiją būsimiems karaliams ir karalienėms, kuri buvo įsikūrusi Vidutiniojoje saloje. Tenai jie turėjo išmokti švairiausių dalykėlių, kurių jiems prireiks, kai paveldės sostą. Karaliaus Ša klasėje, Karališkieji sprendimai 101, princas ir princesė susitiko ir įsimylėjo vienas kitą. Greitai po to buvo paskelbtos jų sužadėtuvės.

Netrukus abidvi karalystės pradėjo ruoštis amžiaus karališkosioms vedyboms, kurias buvo nuspręsta kelti karališkosios akademijos koplyčioje. Miesto šaukliai paskelbė visas detales, nuo to kaip bus išpuoštas Pūslelės balnas ir kaip pasipuoš Snieguolė bei Varveklis, kurie lydės jaunuosius prie altoriaus.

Kokios tai buvo vestuvės! Bet vos tik tarnai nurinko paskutines lėkštes nuo vaišių stalo, princas ir princesė suvokė, jog jie niekada iki tol nekalbėjo apie tai, kur jie gyvens po vestuvių.

-Aš tikiuosi, jog tu vyksi su manimi gyventi į dykumą,-tarė Pikantis. –Tau patiks saulės spinduliai, glostantys tavo pečius.

-O ne, aš niekada negalėčiau ten gyventi, -tarė Speiguolė. – Nu mano vargšų šunelių kailio tenai nenustodamas upeliais bėgs prakaitas. Jiems reikalingas vėsus klimatas, kad jie jaustųsi laimingi. 

                                      Šešios stebuklingos pupos

    Seniai seniai gyveno berniukas vardu Džekas su savo mama. Jų gyvenimas buvo sunkus ir dažnai tekdavo eiti miegoti alkaniems.

    Vieną pavasario rytą Džeko mama tarė jam, jog jų situacija tapo nebepakeliama.

    -Tau teks nuvesti mūsų karvutę Mėlynąjį Varpelį į turgų ir parduoti. Įsitikink, jog sumokės deramą kainą, nes už tuos pinigus mums teks maitintis kelis kitus mėnesius,- paliepė mama.

    -Aš pasistengsiu tave parduoti už geriausią įmanomą kainą,- pašnabždėjo Mėlynajam Varpeliui Džekas, rišdamas aplink jos kaklą virvę.

    Džekas ir Mėlynasis Varpelis ėjo purvinu, dulkinu keliu tolyn. Staiga keliui staigiai pasisukus į kairę, tiesiai prieš juos išniro vyras ilgu uodu apsiaustu.

    -Mano berniuk, - kreipėsi jis,- kodėl tu keliauji šiuo keliu su karve?

    -Mama liepė parduoti Mėlynąjį varpelį, mums reikia pinigų maistui.

    -Pinigų? Aš tau galiu duoti kai ką daug vertingesnio už pinigus,- vyras ištraukė šešias pupas,- šios magiškos pupos yra geresnės už pinigus. Jos pakeis tavo gyvenimą Ar sutiktum jas iškeisti į Mėlynąjį Varpelį?

    Džekas patikėjo stebuklingomis pupomis ir iškart sutiko mainytis. Tuomet jis nuskubėjo namo, nekantraudamas pasidalinti geromis žiniomis su mama.

    -Džekai, taip greitai grįžai? Ar jau turi pinigus?

    -Ne,- tarė vaikinas,- turiu kai ką geriau – stebuklingas pupas.

    -Ką? Nėra tokio dalyko kaip stebuklai. Aš maniau, jog tu protingesnis ir neiškeisi mūsų Mėlynojo Varpelio į paprastas pupas. Dabar mes nieko nebeturime.

    Ji išmetė pupas per langą ir nusiuntė Džeką miegoti be vakarienės (nors tiesą sakant, tai nebuvo kažkas neįprasto, nes jie beveik neturėjo maisto).

    Priedu prie Džeko blogos nuotaikos, lijo visą naktį.

    Kitą rytą Džekas nubėgo prie lango ir pažvelgė į kiemą. Vaikinas negalėjo patikėti savo akimis. Ten, kur jo mama vakar piktai išmetė pupas, Džekas pamatė daigus, keletą tamsiuose daržo kampuose, keletą saulėje, keletą užpustytų purvu. Gal vis dėlto pupos buvo stebuklingos?

    Ateinančias dienas Džekas su mama stebėjo pupeles. Jos visos nusileido skirtingose vietose. Kai kurios buvo saulėje, kai kuriose pavėsyje, kai kurios tamsiausiuose daržo kampučiuose, kai kurios nusileido purve, kai kurios ne. Nei viena nebuvo ten pat.

    Jeigu jums atrodo, kad šią pasaką jau girdėjote, pagalvokite dar kartą. Ši pasaką nėra apie stebuklingą pupą iki pat dangaus, stebuklingą arfą ir milžiną, kuris šaukia- „Fi, Fau, Fo, Fum...“, ši pasaka kitokia.

    Bėgant laikui Džekas pastebėjo, jog kai kurios pupos auga greičiau už kitas. Vienos buvo labai šviesios ir blankios, kitos žalesnės už kitas, vienos dar nekrovė pumpurų.

    Džeko pupa gailėjosi pardavusi karvę, kuri jiems kiekvieną dieną davė pieno, tokio svarbaus jiems maitintis. Tiesa, ji pastebėjo, kad pupelėmis būtų galima išsimaitinti, jeigu ji priverstų visas jas augti, jie galėtų visą vasrą valgyti pupas, būti sveiki ir laimingi. Mama pastebėjo, jog šviesios, tamsoje augusios pupelės, augo greičiausiai, bet staiga, be perspėjimo jos sudžiūvo ir nunyko.

    -Kodėl aukščiausios pupos nuvyto greičiausiai?- mama paklausė Džeko.

    -Nežinau mama, bet tu visuomet liepi teirautis žinovų. O jeigu mes parašytume Šventajai Letenėlei ir Kal Lelijai, kurie laikraštyje parašė straipsnį apie daržininkystę? Gal jie patartų mums, kaip išsaugoti kitus augalus.

    -Laimei mes dar turime šiek tiek popieriaus ir pieštuką,- apsidžiaugė mama,- aš pradėsiu.

„Brangus pone Letenėle ir ponia Lelija,

Mes pasodinome darže šešias pupas ir jos visos auga skirtingai. Tos, kurios auga tamsoje, auga labai greitai, bet silpnai, tos, kurios giliai dirvožemy, dar visai neišaugo. Ko būtent reikia, jog augalai augtų puikiai?

Dėkui

Džeko mama“

SKONIO RECEPTORIAI Į PAGALBĄ

Maila ir Leilani stovėjo eilėje valgykloje.

-        Kodėl reikia laukti taip ilgai? – paklausė Maila.

-        Eilė dvigubai ilgesnė negu būna paprastai,- tarė Leilani.

Kai jos atsidūrė eilės pradžioje, Mis Gurmanė, valgyklos vadovė paklausė:

-        Ar jūs norėtumėte savo mozarelos supjaustytos skiltelėmis ar šiaudeliais?

-        Ką? – nesuprato Leilani.

-        Traškaus ar švelnaus riešutų sviesto? – pasiteiravo Mis Gurmanė.

-        Ką? Nieko nesuprantu, -pasimetė Maila.

-        Makintošo ar Močiutės Smith obuolių? – nenustygo Mis Gurmanė.

-        Labai atsiprašau, bet nesuprantu apie ką kalbate,- įsiterpė Leilani.

-        Aš atlieku apklausą,- paaiškino Mis Gurmanė,- aš užduodu kiekvienam žmogui eilėje po keletą klausimų apie tai, kas jiems labiausiai valgykloje patinka. Iki kol visi žmonės lauks eilėje, aš žinosiu viską apie tai, kaip man kitais metais reikia sudaryti meniu.

-        Ak,- atsiduso Maila,- štai kodėl eilė tokia ilga....

-        Taip, bet tai geram tikslui,- paaiškino Mis Gurmanė,- dabar taip, ar jums patinak mažylės morkos ar morkų lazdelės?

-        Mis Gurmane, mes čia užtruksime visą dieną, jeigu mūsų klausinėsite šių klausimų, - tarė Leilani.

-        O už mūsų juk gazilionas vaikų....

-        Kaip kitaip aš išsiaiškinsiu? Juk tai vienintelis metas dienoje, kuomet matau visus vaikus.

-        Galbūt mes galime jums padėti,- tarė Leilani.

-        Taip, juk ponia Tyler mus moko apie apklausų kūrimą per mokslo pamokas. Paklauskime jos, kaip galime padėti.

-        Ačiū,- padėkojo Mis Gurmanė,- Gal galėčiau jus, mergaitės, pavaišinti truputėliu mūsų naujo šaldyto jogurto?

Ji padavė merginoms po mažą indelį jogurto.

-Niam, rūgštus,- apsidžiaugė Maila.

-Fech, jis rūgštus...-nusivylė Leilani.

-Matot, merginos? Todėl mes atliekame apklausas, kad išsiaiškintume, kas patinka žmonėms.